Viešojo administravimo ekspertas Giedrius Kadziauskas: apie nematomą dramblį kambaryje – reguliavimo infliaciją

Situacija su Lietuvos reguliavimo infliacija tokia, kaip su nematomu drambliu kambaryje. Iki galo jo nepažįstame, tačiau visi jaučiame, kad jis yra. Vieniems jis trukdo laisvai judėti, perstumdyti baldus taip, kaip norėtųsi. Tuo metu kiti jį pamaitina, juo rūpinasi, nepaisant jau esamo dramblio dydžio. Taip pokalbį apie sunkiai apčiuopiamą, bet grėsmingą reguliavimo, arba teisėkūros, infliacijos problemą pradeda viešojo administravimo reformų konsultantas, Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) valdybos narys Giedrius Kadziauskas.

– Kad Lietuvoje įsibėgėjusi reguliavimo, arba teisėkūros, infliacija, akcentuojama neseniai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktame situacijos vertinime. Teigiama, kad „Lietuva vis dar kenčia nuo teisėkūros infliacijos“. Reguliavimo infliacija – koks tai reiškinys?

– Kalbėdami apie reguliavimo infliaciją kalbame apie reguliavimo vertės arba svarbos sumažėjimą. Reguliavimo vertę mažina bent trys aspektai. Visų pirma, teisės aktų gamybos kiekiai ir apimtys – siekiame sureguliuoti viską, ko dar nesame sureguliavę, nors galbūt valstybei tai nėra būtina. Reguliavimo vertę mažina ir dažnai pasirenkamas aukštas reguliavimo lygis – tai, ką galėtume sureguliuoti agentūros ar ministerijos lygmens teisės aktu, dažnai pasiekia Seime priimamų įstatymų lygmenį. Prie reguliavimo infliacijos augimo prisideda ir dažni reguliavimo pakeitimai bei stabilumo stoka. Kai eilinį kartą keičiamas Viešųjų pirkimų įstatymas, niekas nebetiki, kad naujai priimtas pakeitimas bus ilgalaikis ir tikras – jo patikimumas ir vertė yra maža.

– Kokio masto reguliavimo infliacijos reiškinys Lietuvoje ir ką apie jį žinome?

– Reguliavimo infliacijos gyvūnas ne veltui prilyginamas drambliui – reiškinys yra tokio masto, kad paliečia praktiškai kiekvieną šalies gyventoją. Ir visgi, reiškinys kol kas nėra plačiai tiriamas – atlikta vos keletas tyrimų, nepakankamai apmąstoma, kas yra per greitas reguliavimas. Atlikti tyrimai labiau sukoncentruoti į teisės aktų gamybos apimčių skaičiavimą, bet apie tai, koks gausaus reguliavimo poveikis visai sistemai, žinome mažiau. Per mažai apmąstome, kodėl apskritai egzistuoja poreikis daug ir greitai reguliuoti. Škotų patarlė sako: „Visi kalba apie tai, kaip aš geriu, bet niekas nekalba apie tai, kodėl mane troškina“. Noras sureguliuoti yra kaip tas troškulys.

– Ar galite išplėtoti šią mintį – kodėl esame „ištroškę“ reguliuoti?

– Pagrindinis reguliavimo uždavinys yra nustatyti taisykles, kurios vestų prie svarbių visuomenei pasiekimų. Todėl dauguma reguliavimo taisyklių yra reikalingos ir neišvengiamos. Tačiau reikėtų atidžiau pažvelgti į perteklinio reguliavimo priežastis. Pirmiausia, noras reguliuoti kyla iš pasitikėjimo, o kartais ir profesionalumo stokos. Tas, kuris įgyja teisę reguliuoti, neretai mano, kad gali tai padaryti geriausiai. „Kas kitas, jei ne aš, nurodysiu vieną ar kitą elgesio modelį.“ Svarbu kalbėti apie reguliavimą ir kaip apie atsaką į nemalonius įvykius – taip vadinamą „reguliavimo refleksą“. Kažkam atsitikus, pavyzdžiui, įvykus nelaimingam atsitikimui, reguliuotojui visiškai natūraliai kyla noras įvesti naują reguliavimą, kad daugiau nelaimė nepasikartotų. Tačiau ne visada pagalvojama, kad galbūt nelaimė kilo visai ne dėl reguliavimo stokos, o dėl kitų priežasčių. Troškulį reguliuoti stiprina ir ydinga institucijų vertinimo praktika – institucijos įprastai yra vertinamos ne pagal reguliavimo veiksmingumą ir pasiektus rezultatus, o pagal teisės aktų gamybos apimtis. Štai pasižiūrėkime į įprastą Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą – jame rasime sąrašą teisės aktų, kuriuos ministerijos jau rengia arba turi parengti. Lygiai taip pat vertinamas ir Seimo narių darbas – pagal pateiktus teisės aktų pakeitimus ir pasiūlymus. Galiausiai, reguliuoti yra palyginti lengva: reguliuotojas praktiškai neturi tiesioginės atsakomybės už pasekmes, ši būna išskaidyta įvairiems sistemos dalyviams. Dažnai neįvertinami reguliavimo kaštai, nuolatinių keitimų kaina, kurią mokame visi.

– Minėtoje EBPO ataskaitoje pateikiamos rekomendacijos Lietuvai, tarp kurių – ir kaip mažinti reguliavimo infliaciją. Jūsų manymu, kurios rekomendacijos šiuo metu Lietuvai svarbiausios ir galėtų sukurti teigiamą pokytį?

– Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į EBPO siūlomas reguliarias dalines ministerijų reguliavimo sričių peržiūras. Kalbama ne apie atskirų teisės aktų peržiūrą, o atskirų reguliavimo sričių. Ministerijos kasmet galėtų iš esmės peržiūrėti, pavyzdžiui, po dvi iš joms paskirtų reguliavimo sričių – konsultuotis apie jas su rinkos dalyviais, įvertinti priimtų teisės aktų poveikį, pateikti rekomendacijų dėl galimų reguliavimo pokyčių. Tokios reguliavimo sričių peržiūros turėtų disciplinuojantį poveikį – Vyriausybė galėtų pristabdyti savo ir Seimo norus peržiūrėti konkrečius įstatymus, rinkos dalyviams būtų siunčiamas aiškus signalas, kad, pavyzdžiui, po dvejų metų yra suplanuota peržiūra ir bus vertinamas priemonių veiksmingumas.

Kitas, mano požiūriu, labai svarbus siūlymas – geriau išnaudoti teisės aktų duomenų bazes. Teisės aktų ir su jais susijusių įvykių registrai Lietuvoje yra pakankamai neblogai sutvarkyti – žinome, kas, kada ir kokius teisės aktus ar pakeitimus užregistravo, kas ir kada buvo priimta. Tačiau šių duomenų panaudojimas analitikai, poveikio vertinimams dar gana silpnas. Žinoma, norint stiprinti analitiką, svarbu užtikrinti tokios analitikos paklausą ir sutarti dėl konkrečių matavimo indikatorių, pavyzdžiui, kiek maksimaliai viena ar kita ministerija gali turėti teisės aktų svarstymo stadijoje. Akivaizdu, kad tas kiekis ribotas.

Straipsnis pirmiausia publikuotas įžvalgų platformoje „Agenda“.

Šaltinis: STRATA