Birželio 22 d.

Tomas Prūsas: Pagrindinis Lietuvos ateities klausimas?

2022-09-15 16:40 Dalintis:

Jeigu reikėtų pasirinkti vieną, ir tik vieną, problemą, kuri lems Lietuvos ateitį, tai būtų gana paprastai skambantis klausimas – kaip grąžinti šlovę inžinieriaus profesijai?

Paprastai skambantis iššūkis savyje talpina esminius visuomenės sąrangos, laikmečio prioritetų, net demografijos ir kultūrinės aplinkos klausimus. Kaip ir kur visuomenė paskirsto savo pastangas? Kokioje vietoje pasaulio bendrijoje Lietuva mato save? Ar mūsų lūkesčiais ir vizijos dera su realiais gimstamumo ir infrastruktūros skaičiais? Ar mes esame pasiruošę aukoti ar bent iš dalies atsisakyti kitų ne mažiau svarbių tikslų?

Inžinerijos, technologijų ir kitos pramonės šakos gali iki detalių gilintis į verslo aplinkos subtilybes, pirmauti ar net būti inovacijų lyderėmis, siūlyti konkurencingiausius sprendimus, tačiau visa tai neturės lemiančios reikšmės, jeigu trūks žmonių, kurie (a) norės; (b) sugebės dalyvauti šiuose procesuose ir kurs vertę visuomenei.

Deja, bet statistika yra pribloškianti – per pastarąjį dešimtmetį stojančiųjų į inžinerinės krypties specialybes sumažėjo tris (!) kartus. Ne tris ir ne trisdešimt procentų, o tris kartus. Jokia technologinė revoliucija, jokie robotizacijos ir skaitmeninimo tempai nesugebės padengti šio žmogiškųjų išteklių trūkumo.

Galime guostis, kad ne visi vaikai užaugę taps inžinieriais, ne visiems reikalingos matematikos, fizikos ar biologijos žinios, tačiau nepavyks apgauti nei dabar dirbančių įmonių, nei apie įsikūrimą Lietuvoje galvojančių investuotojų, jeigu visiems bus akivaizdu, jog inžinerija nedomina jaunuolių, jeigu domėjimasis šių specialybių karjeros galimybėmis išliks tokiame lygyje.

O nesiplėtojant aukštųjų technologijų pramonei Lietuva negali tikėtis proveržio gyvenimo kokybės srityje. Be aukštų technologijų ir jas naudojančių piliečių galimybė pasiekti geriausiai gyvenančių valstybių sąrašus – tik nepamatuota svaja.

Paradoksas, tačiau tuo pat metu Lietuva jau šiandien turi puikią ir augimui pakankamą technologinę bazę. Daugelis pramonės sektorių dabar naudoja moderniausias technologijas, gali pasigirti lyderyste regiono ar net visos Europos mastu. Mes gerokai lenkiame „senosios“ Europos pramonės kai kurių sektorių įmones, kurios į technologijas investavo prieš vieną ar pora dešimtmečių ir vis dar dirba, siekdamos investicijų į technologijas, robotiką, stakles, įrankius atsipirkimo.

Visgi, ši infrastruktūros pranašumo dedamoji – itin laikina. Taip, tiekimo grandinių problemos pastaruosius metus leidžia išlaikyti šį konkurencinį pranašumą, tačiau visiems suprantama, jog tai laikina ir palengva tai išnyks.

Kiek ilgesnio laikotarpio pranašumas – tai lietuviams vis dar būdingas požymis, jog esame alkani darbui ir uždarbiui. Lietuviai santykinai vis dar yra darbštūs ir nori konkuruoti, nori laimėti, nori perimti konkurentų užsakymus, nori augti ir plėstis. Ir tai jau gana aiškiai kontrastuoja su „senąja“ Europa, kur tikimasi, kad robotai, skaitmenizacija ar „išmanios“ staklės sugebės pakeisti darbuotojų tingulį.

Tačiau esminis Lietuvos ateities klausimas yra kitas – ar sugebėsime pakeisti mūsų švietimo sistemą, kad jaunimas grįžtų prie inžinerijos ir technologijų? Gamyklose priimdami pradinukus matome jų aistrą gaminti ir kurti, bet vėliau visa tai dingsta. Kur ir kodėl pradinėse ir vidurinėse mokyklose, gimnazijose vaikai praranda pažinimo ir kūrybos džiaugsmą? Kodėl programuotojas yra siekiamybė, o inžinierius – vos ne gyvenimo „nevykėlis“?

Lietuva privalo grįžti prie ištakų – vaikų norą meistrauti (tiek baldus, tiek lėktuvų modelius, tiek programuojamus robotus, tiek ir naujo modelio drabužius) palaikyti ir ugdyti. Privalome švietimo sistemą pakeisti į sugebančią „parduoti“ svajonę tuo gyventi visą gyvenimą.

Kad tai veikia, mes – suaugusieji – puikiai matome iš šiandienos statybininkų, kurių karjera yra gyvas pavyzdys, kad realus visuomenės įvertinimas rinkoje gali kartais skirtis nuo to, kuo abiturientai įtiki baigdami mokyklas ir gimnazijas. Per mažai ir per retai kalbame apie Panevėžyje, Mažeikiuose, Molėtuose ar Kretingoje kuriamus mažus inžinerijos stebuklus. Per retai rodome šviesias fabrikų sales, su ligoninių operacinėmis palygintinas darbo sąlygas gamybos linijose, puikias laisvalaikio ir poilsio erdves, įspūdingas tarptautinio augimo galimybes.

Sugrąžinta pagarba „inžinieriaus“ profesijai yra ne tik savanaudiškas inžinerijos ir technologijų pramonės tikslas. Tai ir visos visuomenės, kuri nori būti orientuota į ateitį ir augimą, problemų sprendinys. Neatsitiktinai jau šiandien šioje pramonės šakoje dirbantys yra tarp aukščiausius atlyginimus užsidirbančių specialistų.

Visas šias galimybes turime atverti ir papasakoti vaikams jau nuo pradinių klasių. Todėl vienas svarbiausių pastarųjų metų inžinerijos ir technologijos pramonės tikslų – aktyvus įsitraukimas į švietimo sistemos kaitą, papildant ir įtraukiant naujas, geriausiomis užsienio šalių praktikomis paremtas praktinio ugdymo idėjas.

Tomas Prūsas yra Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos LINPRA prezidentas.

Informacija: 15min

Šaltinis: Panevėžys NOW

Pasidalinkite savo nuomone

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Privalomi laukai pažymėti*

icon-search icon-time icon location