L. Grinevičiūtė: moterų moksle padaugės, kai bus sugriauti mitai mokyklose

Moterų moksle daugėja, tačiau situacija keičiasi  pamažu. Teigia fizikė Lina Grinevičiūtė. „Pirmiausiai turbūt reikėtų  sugriauti mokyklose esančius mitus, kad tikslieji mokslai labiau skirti  vaikinams. O kad loginis mąstymas –  tik vyriškas bruožas, yra  didžiausia nesąmonė“, – įsitikinusi mokslininkė.

Jaunesnioji Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC)  mokslo darbuotoja L. Grinevičiūtė prisipažįsta, kad mokslu susidomėjo ne  iškart. Tačiau pasukti mokslo keliu buvo vienas geriausių sprendimų jos  gyvenime.

Visai neseniai L. Grinevičiūtės ir kolegų pavardės papuoše  prestižinio „Physica Status Solidi A“ žurnalo viršelį. Tai – didžiulis  pasiekimas, bet L. Grinevičiūtė jį vertina kukliai. Apie neeilinius  pasiekimus, smalsumą, atvedusį į mokslininkės karjerą ir lazerių  technologijas Lietuvoje pasikalbėjome su jaunąja mokslininke.

– Jūsų ir kolegų straipsnis praėjusį gruodį papuošė  prestižinio žurnalo „Physica Status Solidi A“ viršelį. Ar sunku  mokslininkui ten patekti?

– Na, sunku pasakyti. Jei žurnalo redaktoriai priima  straipsnį spausdinimui ir tame darbe yra akį traukiančių iliustracijų,  tada tikimybė patekti ant viršelio yra didesnė.

Tam, kad patektų ant viršelio darbe turi būti kažkas tokio, kas vizualiai sudomintų skaitytojus (pirmiausiai – redaktorius).

– Apie ką buvo jūsų tyrimas, kurį redaktoriai atrinko ir tokiai svarbiai pozicijai?

– FTMC Optinių dangų laboratorijoje, kurioje šiuo metu  dirbu, moksliniai tyrimai pagrinde skirti naujų optinių elementų kūrimui  ar jau esamų tobulinimui.

Dideles ir galingas lazerines sistemas sudaro daugybė  optinių elementų, pvz., dielektriniai veidrodžiai, poliarizatoriai,  įvairūs šviesos filtrai ir t. t. Visi jie sistemoje dirba tarsi viena  nenutrūkstama grandinė. Jei bent vienas iš tų elementų bus pažeisti  lazerio spinduliuotės, visas sistemos darbas nutrūks.

Mūsų tikslas yra tobulinti esamus optinius komponentus ar  netgi kurti naujus, su naujomis charakteristikomis, kad būtų galima  pagaminti dar galingesnius ar įvairesnius lazerius. Vieni iš tokių  elementų – fazinės plokštelės (optinis elementas, skirtas lazerio  pluošto savybėms, t. y. poliarizacijai, keisti).

Šiuo metu jos gaminamos iš natūralia optine anizotropija  pasižyminčių kristalų, polimerų, skystųjų kristalų ir kitų anizotropinių  sluoksnių. Dauguma šių elementų yra neilgaamžiai, trapūs, jautrūs  aplinkos poveikiams ar sudėtingai pagaminami.

Mūsų pasiūlyta nano-skulptūrinių dangų formavimo  technologija leidžia šį elementą pagaminti tiesiog kaip dangą. Atlikdami  tyrimus pademonstravome, kad tokia danga gali būti itin skaidri,  pagamina tik iš silicio dioksido – vienos iš atspariausių lazeriams  medžiagų, tad atsparumu ji pranoksta visus iki šiol žinomus tokius  elementus. O taip pat, kadangi tai yra tiesiog danga, kuri gali būti  suformuojama ant bet kokių paviršių, ji yra puikiai tinkama ne tik  galingoms lazerinėms sistemoms, bet taip pat ir mažiems mikro-lazeriams.

– Papasakokite apie savo tyrimų sritis? Prie ko dabar dirbate?

– Mano pagrindinė tyrimų sritis yra nano-skulptūrinės  plonos dangos, gaminamos fizinio garų nusodimo kampu technologija. Jos  ypatingos tuo, kad galime keisti jų vidinę struktūrą nanometriniame  (galima sakyti atominiame) lygmenyje. Tai leidžia pasiekti naujas  medžiagų savybes, kurių standartinėmis technologijomis pasiekti  negalima.

Manipuliavimas medžiagos vidine struktūra leidžia kurti  naujus optinius elementus ar pagerinti esamus, padaryti juos  atsparesnius lazeriniams taikymams.

Tad visų mano tyrimų tikslas yra naujų optinių elementų  kūrimas tokių dangų pagrindu, jų integravimas į naujas, galingas  lazerines sistemas ar mikro lazerius.

– Kadangi moterų moksle tikrai nedaug, privalau paklausti, ar pastebite, kad jūsų – mažuma?

– Tikrai pastebiu, kad nedaug. Gal jų šiek tiek būna  daugiau chemijos ar biologijos moksluose, bet tarp fizikų mokslininkų  moterų yra ypač mažai. Bet taip pat pastebiu, kad situacija po truputį  keičiasi.

Tarp fizikos studentų daugėja merginų ir joms visur sekasi  taip pat gerai kaip ir vaikinams. O iš tikrųjų, juk tai nuo paties  žmogaus priklauso. Tiek merginos, tiek vaikinai gali būti lygiai tokie  patys geri mokslininkai, jei tik norės.

– Ko reikėtų, kad situacija bent kiek pasikeistų?

– Pirmiausiai turbūt reikėtų sugriauti mokyklose esančius  mitus, kad tikslieji mokslai labiau skirti vaikinams. O kad loginis  mąstymas –  tik vyriškas bruožas, tai didžiausia nesąmonė (šypsosi).

Šie mitai prasideda ne tik nuo mokyklos, o nuo tėvų ir  senelių. Visos mūsų visuomenės požiūris turi pasikeisti ir neįkalti nuo  mažens vaikams, kad šokiai skirti mergaitėms, o fizika – berniukams.  Turime visas galimybes daryti tai, ką kiekvienas norime, jei tik  nestabdo visuomenės nusistovėjęs požiūris.

– Kas jus privertė susidomėti mokslu? Kodėl pasirinkote būtent lazerines technologijas?

– Vėlgi – ne visai gal standartiška situacija. Niekada  nesvajojau būti nei fizike, nei apskritai mokslininke. Paskutiniais  mokyklos metais sukau galvą, kuo čia užsiimti ateityje. Tuo metu viskas,  atrodo, sekėsi gerai – tiek mokslai, tiek sportas ar kita užklasinė  veikla.

Dalyvaudavau, o po to ir dirbdavau įvairiose vasaros  stovyklose, kurios su mokslu neturi nieko bendro. Bet kadangi taip ir  neapsisprendžiau, ką tikrai noriu daryti, tiesiog nusprendžiau stoti į  KTU taikomąją fiziką. Juk fizika apima viską.

Pagalvojau, jei mokėsiu gerai fiziką, tai po to galėsiu  rinktis bet kurią technologinę ar inžinerinę kryptį, o jei visgi  nepatiks, tai pasistengsiu pabaigti bakalaurą ir tada pasuksiu kitu  keliu. Bet kuriuo atveju – mačiau vien tik pliusus.

Ir tai, manau, buvo vienas iš geriausių mano gyvenimo  sprendimų. [...] O mokslu susidomėjau turbūt darant savo bakalaurinį  darbą. Jo metu dariau hologramas – tokias, kur naudojamos ant banko  kortelių ar pinigų banknotų apsaugai nuo padirbinėjimo.

Niekada nesusimąstydavau, kaip jos padaromos, ar iš kur tas  spalvų žėrėjimas atvaizde. Tai turbūt buvo tai, kas sužadino tą  vaikišką smalsumą – sužinoti kuo daugiau. Todėl ir nusprendžiau tęsti  studijas. Tačiau nepasilikau toje pačioje vietoje, nes atrodo dar  nebuvau tikra, kad ta kryptis yra būtent man. Pora pusmečių vis  pabandžiau pasidarbuoti prie skirtingų tematikų, kol galiausiai perėjau į  FTMC.

Čia jau buvo mano ketvirtoji tematika – optinės dangos. O  kadangi jos tokios reikalingos ir lazeristams, tai ir mano moksliniai  tyrimai krypsta ta linkme, kaip pagerinti ir sukurti naujus, geresnius  elementus.  O Lietuvoje atmosfera tarp lazeristų yra labai gera ir  maloni, tiesiog įtraukia.

– Štai, Lietuvos mokslininkų darbai puošia žurnalų  viršelius, tačiau apie jų nuveiktus milžiniškus darbus visuomenė mažai  žino. Kaip manote, ar tai problema?

– Sunku pasakyti, ar tai galima pavadinti problema. Tai, ko  žmonės nežino, tiesiog nedaro jokios įtakos visuomenei ar jos  tobulėjimui. Jei patys žmonės labiau domėtųsi, būtų lengvai ir paprastai  pateikta informacija, ką daro šių laikų mokslininkai, leistų tobulėti  ir visai  visuomenei.

Juk žmonėms, kurie nesusiję su mokslu, daug paprasčiau po  darbo klausyti apie įvairius sporto pasiekimus, nei bandyti įsigilinti,  ką čia tie mokslininkai vėl sukūrė naujo ir dar vadina visokiais  nesuprantamais žodžiais.

Iš dalies galbūt turėtų ir patys mokslininkai labiau  pasistengti prisidėti prie visuomenės švietimo, intelektualių žinių  skleidimo. Kiekvienas mokslininkas turi sugebėti visiems paaiškinti ką  jis daro ir kam to reikia. O galbūt reikėtų pagalvoti apie kokios  studijų programos sukūrimą, pavyzdžiui, „mokslo žurnalistika“, kuri  priviliotų daugiau žmonių, kurie sugebėtų tarpininkauti tarp mokslo  žmonių ir visuomenės.

Kalbino Goda Raibytė.

Šaltinis: Fizinių ir technologijų ir mokslo centras.