G. Žintelis: šiandien valstybinė informacinių technologijų politika Lietuvoje neformuojama

Šiuo metu Lietuvoje nei teoriškai, nei praktiškai informacinių ir ryšių technologijų (IRT – taip vadinama valstybiniuose projektuose) valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo strategijos nėra (pagal situaciją ir negali būti). Tokią išvadą, remdamasis valstybiniais dokumentais bei situacijos Lietuvoje analize, prieina Gintautas Žintelis, Lietuvos mokslų akademijos Technikos mokslų skyriaus pirmininkas, 1992–1996 m. ėjęs ryšių ir informatikos ministro pareigas.

– Kaip IRT klausimai skynėsi kelią į politinį lygmenį Lietuvos nepriklausomybės pradžioje? Kaip vertinate šiandienos situaciją – ar IRT skiriama pakankamai politinio dėmesio?

– Šiandien situacija chaotiška, kitaip nepavadinsi. Formaliai už informacinių technologijų sritį turėtų būti atsakingas ekonomikos ir inovacijų ministras. Pasižiūrėję dokumentus rasime, kad tarp jo atsakomybės sričių – transporto ar pašto paslaugos, kosmoso politika, kt., o žodžių „informatika“ ar „ryšiai“ – visai nerasime. Vadinasi, ministras, kuris turėtų būti už tai atsakingas, iš tiesų nėra atsakingas. Inovacijos – tik pavadinime.

Pažiūrėkime giliau. Tarp vieno iš ekonomikos ir inovacijų viceministrų atsakomybių jau rasime IRT srities klausimų, tokių kaip valstybės informaciniai ištekliai, informacinės visuomenės plėtra ar transporto ar pašto paslaugų sritis. Taigi matome, kad už kai kuriuos IRT klausimus atsakingas viceministras, pats ministras – ne. Šiandien turime ir naują viceministrę, kuri kuruos turizmą. Akivaizdu viena – aukščiausio lygmens IRT valstybinės politikos nėra.

Toliau pažiūrėkime, kokias įstaigas Ekonomikos ir inovacijų ministerija kuruoja per viceministrą. Tai – Informacinės visuomenės plėtros komitetas (IVPK). Kokia IVPK vizija? IVPK, cituoju, – „organizacija, visapusiškai prisidedanti prie svarbiausių Lietuvos informacinės visuomenės plėtros procesų sėkmingos raidos“. Kitaip tariant, IVPK prisideda prie to, ko ministerija nedaro.

Ką daro Susisiekimo ministerija? Formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą elektroninių ryšių ir pašto srityse. Elektroniniai ryšiai kažkodėl atsiranda po Susisiekimo ministerija, nors oficialiai deklaruojama, kad tuo rūpinasi Ekonomikos ir inovacijų ministerija.

Kokios išvados? Viena ministerija atsakinga už elektroninius ryšius, kita – tik viceministro lygiu, tarp kitų jo atsakomybių, – už informatiką. Tai parodo, kad šiuo metu IRT organizacinė struktūra Lietuvoje visai nesutvarkyta. Viršūnėje yra lozunginiai teiginiai, pavyzdžiui, ateities ekonomikos DNR, kitame gale – projektai. IRT projektų, kaip rasite pasižiūrėję ES investicijų tinklalapyje, – didžiausios krūvos. Tačiau, kaip jau išsiaiškinome, jų niekas nevaldo. Pasistengė lobistai – gavo projektą. Ar finansavimą gavo svarbiausias projektas? Niekas negali atsakyti, nes nėra valstybinių projektų prioritetų. Pavyzdžiui, prisiminkime, kaip chaotiškai elgiamasi su Lietuvos bibliotekomis. Kiekviena biblioteka kuria atskirą informacinę sistemą. Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai tam numatyta skirti apie 10 mln. eurų. Kodėl gi nepadarius vienos sistemos ir jos neištiražavus į kitas bibliotekas? Neturime nei vizijos, nei strateginio projektų įgyvendinimo, ir tai tęsiasi jau eilę metų.

– Kaip, jūsų nuomone, turėtų būti elgiamasi? Kokie svarbiausi IRT srities klausimai šiandien turėtų būti sprendžiami?

– 1992–1998 m., kada mes buvome vieni pažangiausių Europoje, turėjome Ryšių ir informatikos ministeriją. Tuometinėje Vyriausybėje buvo sutarta, kad bet koks valstybinis projektas, susijęs su informacinėmis technologijomis, turėtų būti vizuojamas toje ministerijoje. Buvo matomas bendras vaizdas. Mūsų pavyzdžiu sekė Danija, kitos šalys.

Kai kitos šalys įtraukė informatikos srities klausimus į aukščiausią politinį lygmenį, mes panaikinome Ryšių ir informatikos ministeriją. Ryšiai tada nukeliavo į Susisiekimo ministeriją, o informatika nukeliavo į tuo metu veikusią Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministeriją. Vėliau informatika keliavo kitur, nyko, dabar lyg ir atsirado Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje. Bent jau taip deklaruojama. Neteigiu, kad tai, jog panaikinome Ryšių ir informatikos ministeriją, savaime blogai. Tačiau dingo ir darbai. Galų gale, ministerija gali dirbti blogai, gali dirbti gerai, bet klausimai turi būti kažkur nukreipiami.

Dabar manęs klausia, į ką kreiptis dėl IRT klausimų. Atsakau, kad nebent į tą vienintelį ekonomikos ir inovacijų viceministrą. Daugmaž 1 iš 50 viceministrų. IRT nuleista į tokį lygį, kurio net nepavadinčiau valstybiniu. O mes kalbame apie kibernetinį saugumą ir panašius klausimus. Žmonės net neįsivaizduoja, į kokio lygmens problemą tai gali išaugti. Pavyzdžiui, staiga nutinka taip, kad Vilniuje vienu metu užsidega žalia šviesoforų šviesa. Kad ir penkioms sekundėms. Įsivaizduojate, kas nutiktų? Viskas dabar valdoma elektroniniu būdu, ir tai – tik mikropavyzdys. Taigi susitvarkyti IRT organizacinę struktūrą – gyvybiškai svarbu. Turime turėti adresą, kuriuo būtų galima kreiptis. Diskusija su suinteresuotaisiais turi vykti. O šiandien net nėra tam pagrindo.

Kažkoks komitetas turėtų susėsti ir nuspręsti. „Yra tokios projektų paraiškos, yra numatyta tiek pinigų, yra toks strateginis planas, taigi pagal eilę strateginiame plane dabar darome tą.“ Tačiau verta prisiminti vieną iš pirmųjų šios valdžios žingsnių – Seime buvo panaikintas Informacinės visuomenės plėtros komitetas ir vietoje jo įkurtas Kultūros komitetas. Sunaikino informacinę visuomenę, bet ar įkūrė kultūrą?

– Covid-19 pandemija parodė, kad informacinių technologijų infrastruktūra Lietuvoje gerame lygmenyje – staiga prireikus, visi gana sklandžiai persikėlėme į virtualią erdvę. Kaip jūs vertinate infrastruktūrą ir ar pakankamai pasinaudojame šia infrastruktūra?

– Šiandien turime tikrai gerą ryšių struktūrą: turime kanalus, plačiajuostį internetą, konkurencingas kainas. Tinkamu laiku išsprendus infrastruktūros klausimus, tapome visuomene, kuri turi vienus iš geriausių ryšių Europoje ir pasaulyje.

Tačiau čia slypi paradoksas: kadangi tie klausimai kaip ir išspręsti, šiandien niekam nebeįdomūs. Ryšiai veikia, bet ar mes turime pakankamai turinio juos užpildyti? Pirmiausia reikia padaryti gerus kelius. Vėliau reikia pasirūpinti, kad būtų kam tais keliais važiuoti. Lygiai taip pat ir čia – kelius jau turime, tačiau kaip juos išnaudojame?

Ar turime mokytojus, kurie pasirengę dirbti nuotoliniu būdu? Ar turime tam pritaikytas metodikas? Sistemas reikia kuo labiau sujungti – kam dubliuoti? Jeigu švietimo sistema, pasinaudodama IRT, centralizuotų visus dalykus, pasirūpintų vieninga sistema, diegtų geriausias praktikas, viskas būtų gerokai pigiau, negu kiekvienam daryti atskirai. Apie e.sveikatą dar 1994 metais buvo kalbėta, o ji dar ir šiandien normaliai neveikia. Pastaruoju metu tai labai gerai parodė įvykiai su serverine.

Šiuo metu viskas daroma fragmentiškai. Susikoncentruojame į tai, kas ir ką padarė, dar dažniau – ko nepadarė. Bet gal to ir nereikėjo daryti? Gal reikėjo pabaigti tai, ką darėme anksčiau?

Dar 1993–1994 m. buvo numatyta, kaip turėtų būti sujungtos visos valstybinės institucijos Lietuvoje. Savivaldybėse netgi buvo testuojami pilotiniai projektai. Projektai buvo galvojami dešimtmečiams į priekį. Šiandien apsiribojama laikotarpiu nuo rinkimų iki rinkimų. Jeigu išvis prieinama iki projektų – viskas daugiausia sukasi planų lygyje. Naujai atėję išrinktieji išmeta senus planus ir rengia naujus. Ir visa tai vyksta šiandien, kai visame pasaulyje IRT vaidina vis labiau dominuojančią rolę.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su STRATA pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su STRATA.

Straipsnis originaliai publikuotas įžvalgų platformoje „Agenda“.

Pašnekovą kalbino Rūta Jadzevičiūtė.

Šaltinis: STRATA