„Verslo angelų fondo“ valdytojas Arvydas Strumskis: tik nuolat atnaujindami žinias galime sėkmingai senti

Pasirengimas sidabrinei ekonomikai prasideda ne sulaukus 50 ar daugiau metų, o nuo pat ankstyvojo mokymosi. Tik išmokę nuolat mokytis galime tikėtis ilgesnės karjeros ir pilnavertiškesnio dalyvavimo visuomeniniame gyvenime. Siekiant padėti atskleisti vyresnio amžiaus žmonių potencialą, turėtų būti tobulinami įstatymai ir gyventojams užtikrinama galimybė nuolat atnaujinti savo žinias. Tokia investicija galbūt neatsipirktų trumpuoju periodu, bet po 10–20 m. jau būtų galima tikėtis rezultatų. Taip teigia Arvydas Strumskis, „Verslo angelų fondų I, II“ vadovaujantis partneris.

Įžvalgų platforma „Agenda“ dalinasi straipsnių ciklu tema „Sidabrinis potencialas Lietuvoje“. Rengiant temą, laikomasi požiūrio, kad vyresnio amžiaus žmogus nėra našta, verčiau pilnavertis pridėtinės vertės valstybei kūrėjas. Sidabrinis – vyresnio amžiaus žmonių – potencialas temoje atsiskleidžia sidabrinės ekonomikos teikiamomis galimybėmis. Terminas „sidabrinė ekonomika“ apibūdina dėl specifinių vyresnio amžiaus žmonių poreikių atsiradusią naują prekių ir paslaugų rinką bei sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytiems darbo rinkos modeliams kurti. Daugiau šios temos straipsnių skaitykite čia. Plačiau apie senėjančią Lietuvos visuomenę ir sidabrinę ekonomiką rasite STRATA apžvalgoje.

– Sidabrinė ekonomika – kokia ji ir kuo ji išsiskiria iš kitų ekonomikų?

– Skirtingais gyvenimo etapais žmogus gyvena tam tikrose ekonomikose. Paauglys gyvena ekonomikoje, kuri grįsta prekių ir paslaugų vartojimu. Vėliau jis, tikėtina, įsigyja būstą ir pečius užgula paskola, galbūt ir rūpesčiai dėl vaikų. Tuo metu jo vartojimas stipriai krenta žemyn, ir jis tampa laiko vartotoju – vartoja daug laiko, kad užsidirbtų pinigų. Šiame etape jo karjera kyla į viršų.

Apie 50-uosius žmogaus metus prasideda visai kitokio tipo vartojimas. Pradedama suvokti, kad galimos sveikatos problemos, taigi daugiau investuojama į gerą savijautą. Galima sakyti, vyresni žmonės viską pradeda vertinti investiciniu požiūriu: perka brangų, bet kokybišką daiktą, kurį galės vartoti ilgai. Jie sako: „Man nereikia ypatingų drabužių, man reikia tokių, kuriuos nešiosiu ateinančius 10 metų“. Ir jie tai gali sau leisti, nes nekilnojamojo turto paskolos arba jau išmokėtos, arba mokėjimai eina į pabaigą, vaikai užauginti. Asmeninės sąskaitos pradeda didėti, žmonės praturtėja. Tokiame amžiuje žmonės ne tik turi santaupų, bet ir kito turto. Lietuvoje dažnai tai yra nekilnojamas turtas.

Šiuolaikiniai 50-mečiai jau ir su technologijomis neblogai susipažinę. Jie darbingi, bet jų nebedomina karjera. Jie sako: „Didesnės karjeros negu dabar tikrai nebepasieksiu“, nusprendžia investuoti laiką kitur. Jie galbūt įsigyja atokesnį sklypą, pasistato namuką, laisvą laiką skiria žemdirbystei, kelionėms. Vyresnio amžiaus sulaukę žmonės pradeda kitaip vertinti gyvenimą: jie jau turi daug gyvenimiškos patirties, bet ne tiek daug ateities.

Galiausiai, iškyla klausimas apie senelių namus. Ar galime šioje šalyje įsteigti senelių namus? Galime, bet klausimas, kokio tai tipo senelių namai. Gali kiekvieną mėnesį mokėti ir turėti kambarėlį. Bet moki tol, kol turi pinigų. O alternatyvių britiško ar amerikietiško tipo senelių namų, kurie veikia principu „sumoki visą ar dalį savo turto mainais už tai, kad tavimi gerai pasirūpintų iki gyvenimo pabaigos“, Lietuvos rinkoje neturime.

Lietuvoje apskritai pasigendu rinkos segmentavimo.

– Ar galite paaiškinti, kokio segmentavimo pasigendate?

– Mūsų viešosios paslaugos yra skirtos visai visuomenei. Bet visuomenė juk susideda iš vyrų, moterų, vaikų, paauglių, senelių, pasižyminčių skirtingais poreikiais. Pradėkime galvoti apie visus kaip apie skirtingus. Natūralu, kad visiems reikalingos skirtingos sveikatos apsaugos paslaugos. Mes kiekvienas sudarome sutartį su bendrove „Valstybė“, ir, mokėdami mokesčius, tikimės apsaugos. Galbūt gali nekompensuoti vaistų 30-mečiui, vadovaudamasis tuo, kad jis kol kas mažiau sumokėjo „Sodrai“ ir ligonių kasoms. Bet negali nekompensuoti vaistų 60-mečiui, kuris gerokai ilgiau mokėjo mokesčius.

Japonija, Vakarų valstybės seniai suvokė, kad negalime visų suvienodinti. Kai kurios šalys net turi Sidabrinės ekonomikos komitetus, kur atstovaujami vyresnio amžiaus žmonių interesai. Daugiau skirtingų interesų vertinimo norėtųsi matyti ir Lietuvoje.

– Ar galime manyti, kad vyresnio amžiaus žmonių grupės interesų ignoravimo pasekmė – nepakankamai išnaudotas jų potencialas? 

– Manau, kad taip – kol kas nematau aiškios nacionalinės ilgalaikės politikos, kaip tą potencialą geriau atskleisti. Svarbu įsisąmoninti, kad pasirengimas sidabrinei ekonomikai prasideda nuo universiteto. Turime sudaryti sąlygas gyventojams išlikti mokymosi sistemoje ir po universiteto baigimo. Kuo anksčiau suformuosime ir nuolat palaikysime mokymosi įpročius, tuo labiau tikėtina, kad vyresnio amžiaus žmogus dar turės aktualius įgūdžius. Pakeisti įpročius ilgainiui darosi vis sudėtingiau. Kuo toliau, tuo didesnis kapitalas yra žinios ir sveikata, o ne materialus turtas. Žinios auga, o materialus turtas nusidėvi.

O kiek šiuo metu Darbo kodekse numatyta apmokamų valandų ar dienų darbuotojo kvalifikacijos kėlimui? Nė kiek. Kvalifikaciją gali kelti tik išėjęs neapmokamų ar apmokamų atostogų. Štai čia turi įsitraukti valstybė ir užtikrinti strateginę kryptį. Beje, nepakanka pasakyti, kokia tai kryptis, reikia ją ir užtvirtinti įstatymais. Darbo kodekse galėtų būti numatyta, kad darbuotojai turi teisę į kvalifikacijos kėlimą. Kad pasiektumei rezultatą, svarbu tai automatizuoti. Grįžtame prie to paties – turime suformuoti įprotį. Beje, kodėl nepagalvojus apie valstybės užsakymus universitetams?

Valdžios veiksmų plane galėtų būti ir kitų priemonių. Galėtume daugiau dėmesio skirti fizinio aktyvumo palaikymui. Leiskime vyresniems žmonėms lankytis sporto klubuose nemokamai ar už simbolinį mokestį. Suteikime galimybę jiems nemokamai naudotis viešuoju transportu. Leiskime juos nemokamai į koncertus. Net ir be didelio biudžeto galima padaryti reikšmingų pokyčių.

– Ar ir kokius galėtumėte išskirti vyresnio amžiaus kartos pranašumus darbo rinkoje?

– Sako, kad patirtis – pranašumas. O kurių metų patirties jums reikia? 1995-ųjų? 2005-ųjų? Žinoma, per ilgus darbo metus atsiranda intuicija. Bet techniniai įgūdžiai, kuriuos turėjau prieš daugiau negu 5 metus, šiandien nebeaktualūs. Įgūdžiai pasensta per 5 metus, kitaip tariant, šiandien reikalingą patirtį sukaupėme per pastaruosius 5 metus.

– Į vyresnio amžiaus žmonių grupę atsigręžiama ir startuolių kontekste – skatinami sidabrinių startuolių (angl. olderpreneur) paketai. Žvelgiant iš jūsų, kaip investuotojo, patirties – ar Lietuvos vyresnio amžiaus žmonės yra verslūs? Ar lietuviškas sidabrinis startuolis – visgi labiau išimtis iš taisyklės? 

– Lietuvos verslo istorija dar pernelyg trumpa – siekia vos 30 m., iš kurių pirmieji 10 m., galima sakyti, buvo pastangos susiorientuoti rinkos ekonomikos erdvėje. Taigi paprasčiausiai dar neturime sidabrinių startuolių tradicijos. Negalime lygintis su JAV, kur demokratijai per 200 metų. Žinoma, turime verslių vyresnio amžiaus žmonių. Tai žmonės, kurie augo, tobulėjo greičiau negu likusi visuomenė. Bet tai yra labiau išimtys. Ilgainiui tai tikiuosi keisis. Statistiškai bankroto tikimybė mažėja proporcingai verslininko amžiui. Kitaip tariant, investuojant į vyresnių žmonių įmones, statistinė rizika yra gerokai mažesnė.

– Ar dar nevėluojame pasinaudoti sidabrinės ekonomikos teikiamomis galimybėmis?

– Ignoruoti sidabrinę ekonomiką, kaip dažnu atveju yra elgiamasi dabar, yra grėsminga. Taip galime dar labiau padidinti atskirtį, skurdą. Šnekėdami apie gerovės ekonomiką, dažnai šnekame apie atskiros visuomenės dalies gerovę, paliekant negerovę visiems kitiems. Gerovė iš tiesų labai individuali. Patys geriausiai žinome, kas kiekvienam yra gerovė. Taigi valstybei reikia dėti pastangas, kad įgalintume žmones skirtingais jų gyvenimo etapais būti tos gerovės ekonomikos dalimi. O ir patiems žmonėms reikia rengtis sidabrinei ekonomikai: vien tai, jog kiekvienas sąmoningai pasiryšime nuolat mokytis, būti fiziškai aktyvesniais, jau bus didelis žingsnis sidabrinės gerovės link.

Straipsnis originaliai publikuotas įžvalgų platformoje „Agenda“.

Pašnekovą kalbino Rūta Jadzevičiūtė.

Šaltinis: Vyriausybės strateginės analizės centras - STRATA