Lietuvos banko valdybos narys M. Jurgilas: Lietuvai būtina investicinė strategija

Lietuva, užuot likusi pokyčių užnugaryje, turi galimybę juos diktuoti. Tam būtina investicinė strategija. Tokia, kokia vadovaujasi didžiausi pasaulyje rizikos kapitalo fondai – minimaliai investuoti visur ir tikėtis, kad anksčiau negu kitiems pavyks nučiupti „aukso grynuolį“, atnešiantį investicinę grąžą į nacionalinį biudžetą.

Tokiomis įžvalgomis dalinasi Lietuvos banko valdybos narys Marius Jurgilas, sutikęs pasikalbėti apie Lietuvos poziciją aršios tarpvalstybinės konkurencijos sąlygomis.

Pirmauti galime

Pašnekovo teigimu, Lietuvai bandyti išsiskirti srityse, kur kitos šalys turi šimto metų įdirbį, yra beviltiška. Verčiau koncentruotis į sritis, kur startinės šalių pozicijos yra vienodos.

„Be abejo, Lietuva turi galimybių išsiskirti ir pirmauti. Tik, mano galva, daugiau galimybių turime srityse, kurios yra sąlyginai naujos ir kurios prieš dešimtmetį dar net nebuvo aktualios. Susirūpinę tokių temų svarba anksčiau negu likęs pasaulis, staiga galime išsiveržti į priekį. Galbūt kiti sakys, kad nereikia atmesti galimybių ir tradicinėse industrijose. „Draskykimės ir bandykime išsiveržti“, – kvies jie. Vis dėlto Lietuvai reiktų koncentruotis ten, kur galimybių daugiau. O jų daugiau – naujose industrijose“, – mano pašnekovas.

Eksperimentuoti ir veikti koordinuotai

Tęsdamas pokalbį M. Jurgilas priduria, kad vizionieriško mąstymo Lietuvoje nestinga, bet trūksta eksperimentų:

„Bandymas įgyvendinti naują idėją dažniausiai baigsis nesėkme, ypač inovacijų srityje. Kad ir kokios jos būtų – valdymo, technologinės, švietimo – dažniausiai idėjos yra pasmerktos nepavykti. Bet jei pasiteisina bent viena iš šimto, ši inovacija jau gali paversti mus pasaulyje pirmaujančia šalimi.“

Ne ką mažiau svarbu ir veikti koordinuotai. Ten, kur nuomonės pradeda skirtis ir nebėra sutarimo, mes ir sustojame.

„Proveržį finansinėse technologijose pasiekėme tik dėl geros koordinacijos tarp Finansų ministerijos, „Investuok Lietuvoje“, Lietuvos banko ir kitų institucijų. Sutarus atsirado galimybių finansines technologijas įtraukti į Vyriausybės programą. Tuo metu kitoms, kad ir didelėms šalims, tai nebuvo taip svarbu, taigi ši sritis nuskendo prioritetų gausoje. O mes sugebėjome suvienyti jėgas ir įgalinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą“, – džiaugiasi M. Jurgilas.

Paklaustas apie pokytį, reikalingą Lietuvai, siekiančiai žengti koja kojon su Europos inovacijų lyderėmis, M. Jurgilas pirmiausia išskiria ekonomikos ir inovacijų ministro sprendimą užbaigti institucijų, susijusių su inovacine veikla, reorganizaciją. Anot M. Jurgilo, reiktų įkurti vieną instituciją, kuri koordinuotų, paskirstytų išteklius, aiškiai apibrėžtų, kas ir ką daro.

Galimai perspektyvios sritys

Be minėtų finansinių technologijų, kaip šiuo metu potencialias sritis M. Jurgilas išskiria žaliąsias technologijas, ekologiją, žaliąsias investicijas, taip pat rizikų valdymą bei kibernetinį saugumą. Galiausiai, galvojant apie ateities inovacijas, pašnekovas kviečia atsigręžti į vyresnio žmogaus poreikius.

„Senstanti visuomenė neabejotinai norės, kad bendrasis gėris būtų nukreiptas jų interesams tenkinti. O jei senyvo amžiaus žmonių visuomenėje bus daugiau, jų balsas taps vis svaresnis. Taigi ir proveržio kryptys, natūralu, bus nukreiptos jų poreikiams tenkinti. Juolab, kad sensta ne tik Lietuva – sensta visa Europa“, – pastebi pašnekovas.

Praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusioje Europos Komisijos ataskaitoje nurodoma, kad 2050 m. Lietuva bus viena vyriausių valstybių Europoje. Mūsų amžiaus mediana tuo metu, kaip prognozuojama, bus beveik 7 metais didesnė negu šiuo metu ir sieks 51 m.

Stinga politinio kontrakto tarp kartų

Patirties, prisitaikant prie senstančios visuomenės tendencijų, M. Jurgilas siūlo semtis iš šalių, kurios su šia problema susidūrė dar anksčiau. Pavyzdžiui, Japonijos, kur prieš finansinę krizę buvo įkurta Ateities ministerija. Jai iškelta užduotis galvoti apie dalykus, kurie dabarties visuomenei mažai svarbūs arba visai nesvarbūs:

„Daugelis mūsų sprendimų yra nukreipti į save – norime važinėti nuosavu automobiliu, daugiau vartoti, mažiau kaupti pensijai. Tačiau tokie sprendimai neišvengiamai turės poveikį būsimoms kartoms. O ateities kartų šiandien, priimant sprendimus, prie bendro stalo nėra – niekas jų interesams neatstovauja. Taigi demokratija neveikia.“

Atrodytų, negalime sudaryti kontrakto su žmonėmis, kurie dar negimę. Kita vertus, ekonomikoje šią problemą išspręsti pavyko. Tarp kartų turime jungiamąją grandį – valstybę, kuri biudžetą paskirsto, galvodama ne tik apie dabarties, bet ir apie ateities kartą.

„Ekonomikoje veikiama principu „aš turiu įsipareigojimą valstybei, o valstybė – ateities kartoms“. Taigi ekonominis kontraktas tarp kartų, galima sakyti, užtikrinamas. Tuo metu politinio kontrakto tarp kartų nėra. Politinis procesas apskirtai yra labai trumpalaikis, vos kelerių metų trukmės. Neturime kontrakto su valdžia, žadančio kažko mūsų vaikams. Ateities ministerija Japonijoje šią problemą bandė spręsti“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Įgalinti daryti pokyčius

Paklaustas, kas dar reikšminga, norint pasiekti proveržį, M. Jurgilas ragina atsisakyti įprasto inkrementinio (žingsnis po žingsnio) veikimo modelio.

„Jeigu šiais metais sekasi neblogai, kitais metais keliame tikslą pagerinti rodiklius 5 proc. Toks požiūris nėra geras – stinga ambicijos. Einant tokiu keliu, ne tik nepasivysime lyderių, bet galiausiai, atsidursime visų užnugaryje. Didelį proveržį galima padaryti tik labai drastiškais, iššaukiančiais ir, be abejo, labai rizikingais veiksmais. Darant pokytį, svarbiausia veikti pamatuotai, gebėti suvaldyti visuomenės reakciją. Jeigu to suvaldyti nesugebama, pokytis neįvyks arba taps menkaverčiu“, – komentuoja pašnekovas.

M. Jurgilo manymu, sėkmingas pokytis turi būti ne tik ambicingas, bet ir įtraukus. Pašnekovas skuba akcentuoti komunikacijos vaidmenį – svarbu ištransliuoti, kad pokytyje dalyvauja visi ir kad jis atneš naudą kiekvienam.

„Negalime kurti istorijos apie tai, kad šiandien investuojant į mokslą mūsų vaikų vaikams bus geriau. Tokia žinutė visuomenės nepaveiks. Visuomenė teigs, kad geriau kažkas apčiuopiamo šiandien, negu mokslas mūsų vaikų vaikams“, – situaciją modeliuoja Lietuvos banko valdybos narys.

Kitas svarbus aspektas, siekiant efektyviai įgyvendinti pokyčius, yra įgalinimas. Pasak pašnekovo, svarbu, kad valstybė atpažintų ir įgalintų tinkamus žmones daryti pokyčius.

„Reformatoriai riziką prisiima asmeniškai. Nesėkmė bus tavo, laimėjimai – valstybės. Taigi žmones, kurie pasiryžta prisiimti tokią atsakomybę, turime įgalinti tuos pokyčius daryti. Žinoma, apgalvotai. Negalime įgalinti žmonių, turinčių daug iniciatyvos, bet mažai įgūdžių“, – kalba jis.

Kita vertus, pašnekovas pastebi, kad pokyčius įgalinantis mechanizmas nebūtinai turi būti politinis. Įgalinti pokyčius gali kad ir religija.

„Pavyzdžiui, judaizmas orientuoja tikinčiuosius ugdyti bendruomenę. Tai sukuria atramą, ramybę žmogui, tikėjimą, kad jo bendraisiais poreikiais bus pasirūpinta. Tokiu būdu bendruomenės narys išlaisvinamas ir gali užsiimti gilesniais, prasmingesniais dalykais, tokiais kaip toros skaitymas, etinių ar mokslinių dalykų aiškinimasis. Tvirtai žinoma, kad jeigu man nepasiseks, manimi pasirūpins bendruomenė“, – kaip religinė bendruomenė įgalina pokyčius, paaiškina pašnekovas.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su STRATA pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su STRATA.

Straipsnis originaliai publikuotas įžvalgų platformoje „Agenda“.

Pašnekovą kalbino Rūta Jadzevičiūtė.

Šaltinis: Vyriausybės strateginės analizės centras.