Lietuva 2050–aisiais be kultūrinės atskirties – ką galime padaryti jau šiandien?

Kultūros tarybos 2020 metais atlikto tyrimo apie gyventojų dalyvavimą kultūroje duomenys rodo, kad Lietuvos visuomenėje  kultūros vartojimas vis dar netolygiai pasiskirstęs, vis didesnei daliai žmonių kultūra nėra įdomi. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kultūros, švietimo ekspertai ir praktikai diskutavo apie kultūrinės atskirties priežastis, kultūros patrauklumo skatinimą, kultūros statuso siekiamybės 2050-aisiais.

Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė dalinosi 2020 metais Kultūros tarybos atlikto tyrimo duomenimis apie gyventojų dalyvavimo, įsitraukimo į kultūrines veiklas, kultūros produktų ir paslaugų naudojimą. Pasak A. Pakarklytės, bendri statistiniai skaičiai nėra prasti, palyginus su ankstesnių metų rodikliais netgi gerėjo. Tarkim, bendras gyventojų aktyvaus įsitraukimo į kultūros veiklas rezultatas siekė 88 proc., aktyvaus kultūrinių veiklų praktikavimo, kai žmonės kultūros veiklas paverčia hobiu ar saviraiška siekė 45 procentus ir taip pat padidėjo. Taip pat nuo 10 iki 21 procento augo savanoriškas žmonių  įsitraukimas, dalyvavimas įvairių kultūros organizacijų, asociacijų veiklose.

„Tačiau problemos iškyla vertinant intensyvumo ir įsitraukimo į kultūros veiklas lygius ir priežastis“, – akcentavo A. Pakarklytė. Tarkim, kaip pagrindinę kliūtį dalyvauti  kultūros veiklose 43 proc. apklaustųjų nurodė laiko trūkumą, 34 proc. atsakė, kad jiems „neįdomu“, ir šis rodiklis yra padidėjęs (buvo 25 proc.).

Kalbėdama apie atskirtį, kultūros kokybę tarp didžiųjų miestų ir regionų, profesorė, architektūros istorikė Drėmaitė atkreipė dėmesį, kad remiantis šio tyrimo duomenimis, kultūros centrų Lietuvoje yra 160, kurie dar turi ir 455 padalinius, ir tik 14 savivaldybių tokių kultūros centrų nėra išvis. „Infrastruktūrą kultūros veikimui tiek profesionalios, tiek mėgėjų mes turime, klausimas – kas generuoja atskirtį ir ar tarp regionų ir miestų yra didžiulis skirtumas?“, – klausė profesorė, architektūros istorikė M. Drėmaitė.

Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus, valstybės pažangp tarybos nario A. Gelūno, kad turime pripažinti, kad išties miestai ir regionai vis dar turi skirtingas galimybes naudotis aukšto lygio kultūros produktais, ir tam yra nemažai priežasčių, tačiau pabrėžė, kad, nors Lietuvoje situacija gerėja, vis dar trūksta ir taip vadinamos kultūrinės apykaitos, kokią galima matyti kitose šalyse, kai, tarkim, ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose vyksta aukšto lygio meno ir kultūros festivaliai. Kita vertus, jis pabrėžė, kad gyventojų kultūros vartojimas vis dar koreliuoja su jų pajamomis. „Kultūros vartojimas – labiau pailsėjusios, turinčios geresnį laisvalaikį ir išteklių visuomenės dalies, nenoriu sakyti – pramoga, bet įsiprasminimas“, – sakė A Gelūnas.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) licėjaus „Sokratus“ mokytojų mentorius, valstybės ažangos tarybos narys Miša Jakobas atkreipė dėmesį, kad nemažai atsakomybės kaip jaunimą sudominti kultūra, įtraukti į įvairias kultūrines veiklas, tenka šeimai ir mokyklai. „Mūsų švietime matau spragas, kurios pakankamai svarbios, nes Lietuvoje 2050 gyvens ta karta, kuri šiandien sėdi mokyklos suole. Aš turiu labai daug priekaištų mūsų pedagogikai, kuri apie kultūrą, muziką, daile tiek mažai kalba“, – sakė M. Jakobas.

Jam pritarė ir A. Gelūnas teigdamas, kad kultūros vartojimui švietimas, jo kokybė, edukacija daro milžinišką įtaką. „Vytautas Kavolis turėjo tokią sąvoką „kultivaciją“ – žmogaus sąmonę nuo pat gimimo „kultivuoja“ aplinka, ugdytojai ir taip toliau. (…) Kultūra be švietimo tiesiog neveikia“, – pabrėžė A. Gelūnas.

Kaip būtų galima pagerinti sąveiką tarp kultūros ir švietimo galvojant apie 2050-uosius? Pasak M. Jakobo, supratimas apie kultūrą turi ateiti iš šeimos. Kita vertus, daug lemia ir asmeninės tėvų, pedagogų pastangos. „Viskas priklauso nuo tavo pastangų ir norų, kad nebūtum abejingas valstybei, kurioje gyveni, jos ateičiai, nes vaikai ir yra jos ateitis“, – sakė M. Jakobas.

(Arūno Sartanavičiaus foto)

Šaltinis: STRATA