Keturi Lietuvos 2050 scenarijai: ar ir kaip galime numatyti ateitį?

Kokią šalį norėtume matyti po trijų dešimtmečių? Kaip priimti sprendimus, kad paveiktume  ateitį, kuri dar neegzistuoja? „Suplanuoti ateities neįmanoma, tačiau tai nereiškia, kad nereikia apie ją galvoti“, – tvirtina Vilniaus universiteto (VU) partnerystės prorektorius dr. Artūras Vasiliauskas.

Diskusijų festivalio „Būtent“ diskusijoje „Keturi Lietuvos 2050 scenarijai: ar ir kaip galime numatyti ateitį?“ strategijos rengėjai pristatė rengimo procesą ir keturis skirtingus Lietuvos ateities scenarijus. Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) politikos analitikas Justinas Mickus pasakoja, kad bendradarbiaudama su įvairių sričių ekspertais, visuomeninių, nevyriausybinių organizacijų, verslo, kultūros, mokslo atstovais „Lietuvos 2050“ komanda parengė keturis hipotetinius Lietuvos ateities scenarijus, susijusius su įtampa tarp autokratinių ir demokratinių valstybių bei švietimu – jo stagnacija ar negrįžtamu proveržiu.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama naudojant inovatyvų ateities įžvalgų (angl. Foresight) metodą. Strategijos projekto rengėjai tvirtina, kad vienas esminių jos rengimo sėkmės veiksnių – suinteresuotų grupių ir piliečių dalyvavimas. Anot VU docentės ir projekto metodologės dr. Erikos Vaiginienės, dėl to užtikrinamas strategijos skaidrumas – joje nėra landų, per kurias galėtų „įlįsti“ lobistai.

Kodėl reikia planuoti ateitį?

Vienas iš ateities strategijų rengimo komponentų – „juodųjų gulbių“ identifikavimas. Šia metafora bandoma paaiškinti nenuspėjamo ir netikėto visuomenei įvykio seką. Tačiau, pasak dr. A. Vasiliausko, svarbu atkreipti dėmesį ir į „pilkąsias gulbes“.

„Pavyzdžiui, per pastaruosius metus įvyko trys krizės – COVID-19 pandemija, karas Ukrainoje ir migracijos krizė Lietuvoje. Jau prieš dešimt metų daugelis sakė, kad toks pandemijos scenarijus galimas, tik niekas nesiklausė ir nesiruošė. Dėl karo Ukrainoje – negalėjome atspėti karo masto, datos, bet buvo aišku, kad turime agresyvų kaimyną, kuris nuolat deklaravo savo nepasitenkinimą ir pretenzijas į Ukrainą. Migracijos krizę galbūt buvo sunkiau numatyti. Lietuva jautėsi atokiai besilaikanti nuo globalizacijos, bet procesai ją irgi pasiekė. Visa tai – „pilkosios gulbės“. Manau, ateities numatymas – įžvelgti būtent „pilkąsias gulbes“, – aiškina dr. A. Vasiliauskas.

Prorektoriaus teigimu, mąstant istoriškai, reikia žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą, mat kai kurie procesai tęsiasi šimtmečius. Pavyzdžiui, vienas iš svarbiųjų Lietuvos istorijos procesų yra europeizacija.

„Tikriausiai europeizacija prasidėjo XIV amžiuje ir kulminaciją pasiekė XX amžiuje. Šis procesas truko šimtmečius ir jį toliau norime plėtoti, nes matome nemažai jo pliusų“, – sako dr. A. Vasiliauskas.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė tikina, kad ateities numatyti neįmanoma, tačiau apie ją kalbėti – prasminga. Viena iš prasmių ta, kad kalbėjimas apie ateitį neretai gali tapti išsipildančia pranašyste.

„Tai, kaip matome ateitį, ypač kai kalbame apie visuomenę, yra orientacija į ateitį ir kartu tai kuria ateitį. Rašyti scenarijus 2050-ųjų Lietuvai yra, manau, prasminga. Juolab kad ta ateitis išties nėra jau taip toli, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą. Visuomeniniai procesai vyksta labai ilgai. Jeigu pažiūrėtume, kaip Lietuva pasikeitė nuo 1990-ųjų, matytume dalykų, kurie išties neatpažįstami, o kai kur matytume nemažai inercijos“, – sako profesorė.

Dėmesys švietimui

Galvojant apie visuomenės ateitį, žvilgsnis pirmiausia krypsta į demografines tendencijas. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens apie 2 milijonus, o darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje liks 34 proc. mažiau, negu yra šiuo metu. Pasak prof. A. Maslauskaitės, demografinės tendencijos (darant prielaidą, kad neįvyks kokių nors esminių geopolitinių lūžių ar kataklizmų) yra pakankamai tikslios. Taigi prognozės iki 2050-ųjų yra tokios, kokiomis galėtume vadovautis.

„Galimybės „pakelti“ demografiją yra menkos. Verčiau reikėtų orientuotis į pastangas, kad tas kritimas būtų kaip įmanoma lėtesnis“, – sako profesorė.

Be ateities numatymo strategijų neįmanomos ir inovacijos. Pasak dr. E. Vaiginienės, skrydžiai į kosmosą, mobilieji telefonai atsirado būtent dėl to, kad buvo naudojami „ateities įžvalgų“ metodai. Tačiau kitas svarbus aspektas, į kurį atkreipė dėmesį diskusijos dalyviai ir be kurio, anot jų, efektyviai neveiktų ir jokia pramonė – tai švietimas.

„Kodėl mums reikia rūpintis šiais hipotetiniais Lietuvos scenarijais? Švietimas yra labai svarbus Lietuvai, kadangi mūsų didžiausias turtas yra žmonės. Švietimas – esminis veiksnys, jo kokybė ir proveržis padės naviguoti visose srityse. Lygiai taip pat ir demokratija. Viena vertus, visuomenė pavargusi nuo nesaugumo ir negebėjimo įgyvendinti ilgalaikių reformų, todėl „tvirtos rankos“ poreikis atrodo kartais suprantamas ir patrauklus, ypač matant tokias šalis kaip Singapūras.

Kita vertus, Lietuvoje esant jautrių socialinės nelygybės, įtraukimo problemų, mes suvokiame, kad „tvirta ranka“ gerokai sumažintų galimybes mažiau įtrauktiems, labiau nuskriaustiems asmenims išlikti visuomenės akiratyje. Vėlgi – kokia visuomene mes norime būti? Proveržis tikrai gali būti suprantamas kaip didelių tiltų statymas, bet kur liks kiti? Galbūt dėl to demokratija, šiek tiek kuklesnė, bet lygesnė – geresnis pasirinkimas“, – svarsto J. Mickus.

Remiantis šiais keturiais ateities scenarijais rudenį prasidės Lietuvos ateities vizijos kūrimo etapas, kuriame savo siūlymus teiks daugiau kaip 100 bendrakūrėjų – įvairios nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslai, įstaigos, išreiškusios norą prisidėti prie strategijos rengimo.

„Galiausiai apibendrinus surinktą informaciją bus pradėtas rengti valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ dokumentas ir rekomendacijos dėl veiksmų kelrodžio“, – numatytus darbus įvardija dr. E. Vaiginienė.

Numatoma strategijos „Lietuva 2050“ įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui numatoma iki 2023 m. kovo 10 d. Strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo Ateities komitetu, STRATA ir Vilniaus universitetu.

Foto – J. Auškelio (VU)

Šaltinis: STRATA