G. Ramanauskienės interviu Agenda: „Norėtųsi, kad šalia žalios ir skaitmeninės krypties turėtume ir sidabrinę“

Lietuva senėja sparčiausiai Europos Sąjungoje – per kelis pastaruosius dešimtmečius vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje padvigubėjo. Demografinės prognozės pokyčių, jog staiga senėjimo procesai apsigręš, nežada. Vadinasi, svarbu ieškoti ilgalaikių sprendimų, kaip įveikti senėjančios visuomenės keliamus iššūkius. Nuo ko sumani valstybė galėtų pradėti? Nuo temos aktualizavimo ir prioritetizavimo visais lygmenimis. Taip ekspertinei įžvalgų platformai „Agenda“ teigia Lietuvos inovacijų centro Inovacijų analizės ir politikos departamento vadovė ir sidabrinės ekonomikos ekspertė Giedrė Ramanauskienė.

Kviečiame susipažinti su visu interviu.

– Neseniai žiniasklaidoje apžvelgėte, kad tik dvi partijos iš 17-os turi planą, kaip būtų galima paskatinti sidabrinę ekonomiką bei spręsti senėjančios visuomenės problemą kompleksiškai. Kuo tai, kad senėjančios visuomenės klausimas politiškai ignoruojamas, aiškintumėte?

– Skaičiuojama, kad 2040 m. kas trečias Lietuvos gyventojas bus 65 m. ir vyresnis. O stebint Lietuvos politinį foną, susidaro įspūdis, kad dar neįsisąmoniname, kokia cunamio banga ateina. Trumparegiška nekreipti į tai dėmesio.

Pagal programas partijas galima išskirti į keturias kategorijas. Pirma, tos partijos, kurios vyresnio amžiaus žmogų tebelaiko problema, kurią galima išspręsti padidinus ar pridėjus tryliktą pensiją bei pažadais apie sveikatos paslaugų prieinamumo gerinimą. Antra, tos, kurios į sidabrinę ekonomiką žiūri per patrauklias priemones, tokias kaip sidabrinių entreprenerių skatinimo paketai, sidabrinių mokymosi čekių sistema, sidabrinio influencerio programa ar keliavimo vaučeriai. Žodžiai atkreipia dėmesį, tačiau pasigendu gilesnio sistemiškesnio suvokimo, kaip šios priemonės dera tarpusavyje. Trečia, tos, kurios jau supranta, kokio masto yra senėjančios visuomenės iššūkiai, ir bando į tai pažvelgti kompleksiškiau, pavyzdžiui, per darbo sąlygų keitimo ar per didesnės integracijos į visuomenę prizmę. Galiausiai, lieka tos partijos, kurios nemato senėjančios visuomenės problemos, nemano, kad tai aktualu.

– Vadinasi, ilgalaikės strategijos, kaip spręsime senėjančios visuomenės iššūkius, neturime? 

– Šiuo metu esame labai susifokusavę į žaliąjį kursą ir skaitmeninę visuomenę. Sėkmingai tapusios horizontaliomis kryptimis, šios temos įtraukiamos į daugelį strateginių planų, tam numatomos įgyvendinimo priemonės ir pan. Labai norėčiau, kad šalia žalios ir skaitmeninės krypties turėtume ir sidabrinę, kuri taip pat įsilietų. Pirmiausia, į ekonomiką. Galėtų būti pradėti kurti nauji, geriau vyresnio amžiaus žmonių poreikius atliepiantys produktai. Galėtų būti daromi moksliniai tyrimai, siekiant geriau suprasti tuos poreikius. Siekiant ilgiau išlaikyti žmogų darbo rinkoje, darbdaviai galėtų gerinti darbo sąlygas, nuolat stiprinti darbuotojų kompetencijas. Kol kas vyresnio amžiaus žmonių švietimo arba neformalaus ugdymo iniciatyvų matome labai mažai.

Taip pat sidabrinė kryptis turėtų atsidurti sveikatos apsaugos politikoje. Pagal dabartinę statistiką vyresnio nei 60 m. amžiaus žmonių ligotumas viršija 80 proc. Įsivaizduokite, kas nutiks, kai kas trečias žmogus bus 65 m. ir vyresnis. Turime imtis sisteminės pertvarkos, nukreiptos į žmonių sveikatinimą, supratimą, kam ir kaip sveikatos sistema turės būti pritaikyta, kokias kompetencijas turės turėti sveikatos sistemoje dirbantys žmonės. Kaip kiekvienas gydytojas privalomai praeina vaikų gydymo kursą, taip galbūt būti mokoma dirbti ir su vyresnio amžiaus žmonėmis.

Sidabrinė kryptis neišvengiama ir socialinėje politikoje. Pastangos turėtų būti dedamos siekiant išlaikyti žmogų kuo ilgiau veikliu ir visuomenišku. Tai apskritai susiję su visa gyventojų politika – ir migracijos klausimai, sąlygos auginti vaiką, kt. Galiausiai, formuojant bet kokią politiką, turi būti įsiklausoma į suinteresuotų šalių interesus. Ar sidabrinė visuomenė yra kieno nors atstovaujama?

Tiek verslas, tiek valdžia, tiek mokslas – visi turi rengtis strategijas, orientuotas į vyresnio amžiaus žmones. Netgi nedidelis verslas turi suprasti, kad po kelių dešimtmečių kas trečias jo klientas bus 65 m. ir vyresnis. Net jeigu pardavinėji bandeles, turi sugalvoti, kaip tą bandelę pritaikysi vyresnio amžiaus žmogui. Prieš dėdamas riešutus į bandelę, pagalvosi, ar tikrai kas trečias tavo klientas pirks tokią bandelę.

Produktai, paslaugos, infrastruktūra – viskas neišvengiamai jau netolimoje ateityje turės būti pritaikyta sidabriniam žmogui.

– Senėja ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys. Kaip kitos šalys reaguoja į senėjančios visuomenės iššūkius?

– Kol mes Lietuvoje šnekame apie sidabrinę ekonomiką tokiais terminais, kaip „socialinė politika“, „neformalus ugdymas“ arba „nevyriausybinių organizacijų veikla“, kitur fokusas jau krypsta į ekonomiką. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė neseniai pasirengė pramonės vystymo strategiją, kurioje viena iš keturių strateginių krypčių – sidabrinė ekonomika. Tai reiškia, kad ateinančius 10 m. šiai krypčiai bus skiriama daug resursų.

Galimybių sidabrinėje ekonomikoje ieško ir Izraelis. Įdomu tai, kad pačioje Izraelio visuomenėje vyresnio amžiaus žmonių yra sąlyginai nedaug; tai gana jauna valstybė. Tačiau izraeliečiai puikiai supranta, kokia tai potenciali pasaulinė rinka. Taigi jie jau dabar daug investuoja į mokslinius tyrimas ir eksperimentinę plėtrą – kuria sidabrines laboratorijas, kur aiškinasi vyresnio amžiaus žmonių poreikius, tyrinėja jų fiziologiją, adaptuoja ar kuria naujus produktus. Šioje srityje veiklą šiuo metu Izraelyje vykdo per 160 startuolių. Jiems skatinti sutvarkyta visa sistema – veikia įvairūs fondai, akseleratoriai.

Lietuvoje, šnekėdami apie sidabrinę ekonomiką, mintyje dar dažnai turime nuvargusius senukus, žiūrime į juos kaip į naštą. Visgi reikia neužmiršti, kad Europos Sąjungos lygmeniu sidabrinės ekonomikos dalyviai yra 54 m. ir vyresni. Kokie tai žmonės? Šiame amžiuje žmonės dažnai jau pasiekę karjeros piką, užima vadovaujančias pozicijas, turi didelę perkamąją galią, didelius finansinius resursus. Jie jau užauginę vaikus, susikūręs savo gerbūvį, turi daug kontaktų. Galiausiai, tai reikšminga ne tik ekonominė, bet ir politinė galia. Vyresnio amžiaus žmonių grupė – elektoratas stabiliomis vertybėmis ir drausmingai ateinantis į rinkimus.

– Pabaigai – ar galime sakyti, kad link senstančios visuomenės einame nuosekliai, kadangi tai tarytum civilizacijos pasiekimas, ir dėl to situacija kiek paradoksali – pažangą vadiname problema?

– Iš tiesų, senėjanti visuomenė, galima sakyti, yra šalies ar apskritai žmonijos išsivystymo produktas. Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo dažniau žmonės nusprendžia tuoktis ir susilaukti vaikų vyresniame amžiuje, turėti mažiau vaikų, negu buvo įprasta anksčiau. Šiuo požiūriu didėjanti vyresnio amžiaus žmonių grupė visuomenėje nėra problema, verčiau – rezultatas. Mes nuosekliai einame link to, kad gyventume ilgiau, sveikiau, kokybiškiau. Daug investuojame lėšų ir geriausius savo gyvenimo metus leidžiame tam, kad sukurtume vaistus, kurie padės išgydyti vėžį; kad praturtintume maistą vitaminais, kurie sustiprins mūsų organizmą; kad sukurtume šampūnus, dažus, kurie padės atrodyti jauniau. Viskas vien dėl to, kad prailgintume gyvenimą. Kitaip tariant, mes siekiame, kad sidabrinė visuomenė didėtų. Iš kitos pusės, sakome, kad tai nėra reikšminga ir neskiriame pakankamai dėmesio. Toks bipolinis požiūris mane labai stebina. Norisi paklausti, kiek yra reikšminga tai, kad, kaip prognozuojama, dabartinių penkiamečių vidutinė gyvenimo trukmė bus šimtas metų?

Šaltinis: Lietuvos inovacijų centras