Kovo 29 d.

D. Gaižauskienė: kokią vertę viešajam sektoriui kuria dizainas?

2020-09-03 13:00 Dalintis:

Dizaino taikymas viešajame sektoriuje – ne naujiena, tačiau dažnai tai apsiriboja veiklos rezultatų komunikacija arba vartotojų sąsajų kūrimu. Giluminio ir nuoseklaus dizaino taikymo visuose sprendimų priėmimo etapuose ir procesuose kol kas nėra daug. Į dizainą vis dar dažnai žiūrima kaip į verslo, o ne viešojo sektoriaus įrankį. Visgi, jei verslas atranda pridėtinę dizaino naudą, kodėl viešasis sektorius neturėtų tuo pasinaudoti labiau?

Apie dizaino principus, metodus, viešajam sektoriui teikiamą naudą ir keliamus lūkesčius pasakoja dizainerė Dovilė Gaižauskienė, Vyriausybės strateginės analizės centro „Policy Lab“ politikos analitikė, atsakinga už dizaino principų diegimą įvairiose viešosios politikos srityse.

– Kokios priežastys lemia dizaino poreikį viešajame sektoriuje? Ką dizainas išsprendžia?

– Tikriausiai svarbiau būtų klausti ne ką dizainas išsprendžia, o kaip. Dizaino procesas remiasi kūrybiškumu, eksperimentavimu, naujumo ir netikėtumo paieškomis. Dėl to dizainas dažnai taikomas įsisenėjusioms, neapibrėžtoms, kompleksinėms problemoms spręsti. Kai išbandyti sprendimo būdai neveikia ir nebežinome, ką daryti, atsigręžiame į dizainerį, kaip į gelbėtoją. Viliamasi, kad šis padės pagaliau išeiti iš aklavietės. Kita vertus, dizainas nėra vienintelis būdas problemoms spręsti, verčiau – papildomas, alternatyvus įrankis.

Dizainas išsiskiria tuo, kad iš didelio informacijos lauko gana greitai gali iškristalizuoti ir pasiūlyti keletą sprendimo formų. Dizainas, kaip profesija, ir gimė iš masėms suprantamos, universalios kalbos poreikio. Manau, iki šiol siekiama, kad dizaino sprendimas tiesiogiai ar netiesiogiai įgalintų kuo daugiau žmonių. Tai ypač aktualu kalbant apie su viešuoju sektoriumi susijusias paslaugų, procesų, spekuliatyvaus ar strateginio dizaino sritis.

Kalbėdami apie viešąjį sektorių, galvoje turime labai dideles sistemas ir paslaugas, kurios turi būti tinkamos didelei grupei žmonių. Taigi dažniausiai kalbame apie labai ambicingus sprendimus – tokius, kurie tiktų, tarkim, visiems Lietuvos gyventojams. Įsivaizduokime, kokia tai gyventojų įvairovė. Ieškoti sprendimų tinkamų tokiai didelei grupei žmonių neatsitiktinai kviečiami dizaineriai.

– Dizaino praktikų integracija į viešąjį sektorių – kuriuo momentu dizainas atneša didžiausią naudą?

– Žvelgiant iš politikos formavimo perspektyvos – kuo anksčiau dizaineris įsitraukia, tuo didesnę naudą gali atnešti. Tiesa, kol kas dizaineris labai retai įtraukiamas problemos formavimo etape. Kur kas dažniau problemos yra „nuleidžiamos“ iš viršaus. Manoma, kad problemos yra aiškios, kad jas galima statistiškai aprašyti. Kita vertus, jei problemos būtų aiškios, tikėtina, sprendimai jau būtų rasti. Dizaineris kvestionuoja problemų priežastis, formuluotes, ieško savo autentiško santykio su problema. Dizaineris, ypač veikiantis viešajame sektoriuje, mano manymu, humanizuoja problemas, tyrinėja kontekstus, jausenas ir kitus žmogiškuosius aspektus. Statistiniai duomenys sako viena, bet kaip tai, ką jie sako, atrodo realybėse? Kaip atrodo žmonių kasdienybė ir jų santykis su valstybe joje? Neabejoju, kad viešasis sektorius galėtų labiau pasinaudoti dizaineriais identifikuojant tikrąsias problemas.

Gana tipiška dizainerį įtraukti į sprendimo paieškos etapą. Tokiu momentu pasitelkiamos interaktyvios, atviros, įtraukios dizaino praktikos, pasitelkiamos ne tik žodinės formos, bet ir vizualika, simuliacijos, asociacijos. Sprendimo dizaineris neieško viename lauke, verčiau dairomasi aplinkui. Įdomu tai, kad dizaineris spręsdamas vieną problemą dažnai pastebi jų ir daugiau. Kad ir kokį gilų klausimą spręstų, dizaineris geba matyti aplinką.

– Ar galime teigti, kad dizaino praktikos viešajame sektoriuje taikomos vis dažniau ir ką tai reiškia? 

– Taip, manau, kad taikymų daugėja. Tai reiškia du dalykus. Pirma, kad problemos sudėtingėja ir tampa vis labiau horizontalios. Pavyzdžiui, tokios dramatiškai besikeičiančios planetos ir žmonijos joje gyvenimo sąlygos ar tvarkos, kaip klimato kaita, migracija ar socialinė nelygybė, neapsiriboja konkrečių valstybių sienomis apibrėžtomis teritorijomis, paliečia skirtingas žmonių grupes. Dažniausiai labai sunku įvardyti, kurią konkrečiai žmonių grupę problema paliečia ar palies. Visi esame susiję, persipynę. Antra, sistemos, manau, pačios jaučia poreikį atsinaujinti, ir kalbu ne apie paviršinį, o giluminį atsinaujinimą. Problemoms sudėtingėjant, gilėjant, suvokiama, kad ir atsakas turi būti kitoks. O tai savaime reikalauja transformuoti nusistovėjusią sistemą ir mąstymą apie ją.

– Galbūt tai yra viešojo sektoriaus brandos klausimas? Kaip viešajame sektoriuje vertinami dizaino metodai? 

– Geras pavyzdys – Danija. Nuo seno jie geba puikiai kurti, gaminti produktus. Danų dizainas – pasaulyje atpažįstama klasika. Ir štai tam tikru momentu jie suprato, kad netaiko paties dizaino proceso taip plačiai, kaip galėtų. Paradoksalu: tai yra dizaino valstybė, joje pilna dizaino mokyklų ir įmonių, tačiau kažkodėl dizaino netaiko plačiau – valdymo ar paslaugų mechanizmuose. Tuomet ir pasimatė valstybės branda: buvo pakeistas dizaino centro profilis. Jie atitolo nuo gražių baldų ar objektų tarptautinių pristatymų ir susikoncentravo į dizaino principų taikymą valdymo ir socialiniuose procesuose.

Žiūrint globaliai, tokių dizaino principų taikymų ne tiek ir daug, palyginus su tuo, kiek pasaulyje yra dizainerių ir kokio lygio yra problemos. Dizainas dar tik atranda savo vietą viešajame sektoriuje. Tiek viešojo sektoriaus supratimas apie dizainą, tiek dizainerių supratimas apie viešąjį sektorių yra fragmentiškas, ir kad tai pasikeistų, turi vykti abipusiai mainai.

– Kokius dizaino principus galima taikyti viešajame sektoriuje?

– Vienas svarbiausių – visų suinteresuotų pusių įtraukimas. Vadinamasis dalyvaujamasis dizainas organizuojamas taip, kad žmonės – vartotojai, ekspertai – žengia kartu su dizaineriu. Kuo ilgesnis šis procesas, daugiau perspektyvų ir požiūrių, tuo geriau galime identifikuoti problemą, kartu rasti sprendimą.

Dizainas viešajame sektoriuje – tai ne tik idėjų ir koncepcijų generavimas, bet ir partnerysčių, tinklų kūrimas. Kad idėjos būtų įgyvendintos, svarbu bendra kūryba ir bendra atsakomybė. Bendrumo poreikį, tai, kad valstybinis aparatas ir visa bendruomenė turi veikti išvien, puikiai išryškino ir Covid-19 pandemija.

Dizaine ne ką mažiau svarbus ir vizualumas, formos suteikimas, praktinis vaizduotės taikymas. Netgi paprasti dalykai, tokie kaip dalykų įvardinimas kitais žodžiais, jau kartais sukelia naujų minčių. Galvojant, kokio sudėtingumo yra viešojo sektoriaus problemos, didelę svarbą teikčiau kolektyvinei vaizduotei. Svarbūs ne tik dizaino gebėjimai, bet ir kitų sričių kompetencijos. Dizainas viešajame sektoriuje tampa dar labiau tarpdisciplininis, jis neveikia izoliuotai.

Galiausiai – naujos, netikėtos integracijos, jungčių principas. Dizaineriai turi pakankamai unikalų gebėjimą sintetinti ir apjungti iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus.

– Kokie dizaino metodai taikomi viešajame sektoriuje? 

– Metodų yra pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, prototipavimas, kai kuriami greiti sprendimai. Veikdami komandoje dizaineriai gali palyginti greitai atnešti sprendimo pusfabrikačius, kitaip tariant, formas, prototipus. Populiariomis išlieka ir kūrybinės sesijos, kuriose pasitelkiamas įvairių metodų kompleksas. Įdomus ir personų metodas, kuris leidžia įsivertinti sistemos klientą. Personų metodas leidžia ištyrinėti skirtingus sistemos kliento profilius ir juos apibendrinti, apjungti. Sukuriamos fikcinės asmenybės, kurios yra kaip visų klientų samplaika. Čia svarbu pabrėžti, kad tiriami ne tik tai, kokie tie klientai, bet ir kokiose jie yra situacijose. Iš socialinių mokslų dizainas pasiskolina etnografiją, stebėjimą, interviu metodus. Taip pat galimas metodas – patyriminės sesijos, kai pasitelkiamos įvairios instaliacijos. Dizainas perima ir performatyvių menų metodus, pavyzdžiui, scenarijaus, pasakojimo kūrimą, apsikeitimą rolėmis. Net ir žaidybinių situacijų kūrimas, nors gali atrodyti nerimta, bet gali būti apie labai rimtus dalykus.

Apskritai, dizainas gerokai mažiau kreipia dėmesio į tai, ką žmonės sako. Visi šie metodai – tai nėra diskusijos ar pokalbiai, tai yra veikimas kartu ir tai yra apie tai, ką žmonės daro arba darys ateityje.

– Dizaino principų taikymas viešajame sektoriuje – kodėl tai gali nesuveikti? Kokios galimos rizikos, iššūkiai? 

– Gali neveikti, kai nėra pakankamai laiko surinkti reikiamą informaciją, kai nepateikiama jokia išankstinė informacija. Taip pat išlieka rizika, kad galbūt bus neatsižvelgta į tam tikrą žmonių grupę ar proceso metu nepavyks jos įtraukti. Taip pat, kad sprendimas būtų sėkmingas, gali tekti dirbti kitokiu nei įprasta būdu. Gali neužtekti vienos institucijos intereso, resursų ir pastangų, sprendimų paieška ir jų įgyvendinimas gali reikalauti kombinuotų. Kartu geras dizainas yra ne tik apie tai, kaip dabar išsprendžiame problemą, bet ir apie tai, kaip sprendimas veiks toliau, įvertinant jį, pavyzdžiui, per tvarumo prizmę, susitariant, kas bus atsakingas už jo stebėseną ir vystymą.

– Dizaino praktikų poreikis viešajame sektoriuje – tik didės? 

– Labai tikiuosi, kad didės. Jeigu dizaino reikia verslams, reikia ten, kur yra investicijos, strategijos, plėtros planai, sunkiai randu paaiškinimą, kodėl viešajam sektoriui dizaino gali nereikėti.

Žinoma, kad poreikis augtų sparčiau, turi būti formuojama ir dizaino politika. Savaime dizaineriai neatsiras. Vadinasi, reikalingos programos, paskatos, kurios augintų ir dizaino potencialą. Galime sutarti taikyti dizaino principus viešajame sektoriuje, bet kas tai darys?

Manau, kad apskritai turi keistis mąstymas, kaip žiūrime į problemas. Turime pripažinti, kad ne viską išmanome ir pradėti telkti žmones aplink problemą, drauge kurti naujas galimybes ir įvairius ateities scenarijus. Šiame momente dizainerio, kaip vizionieriaus, moderatoriaus ar mediumo, rolė labai reikšminga.

Straipsnis originaliai publikuotas įžvalgų platformoje „Agenda“.

Pašnekovę kalbino Rūta Jadzevičiūtė.

Šaltinis: STRATA

Pasidalinkite savo nuomone

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Privalomi laukai pažymėti*

icon-search icon-time icon location