Liepos 13 d.

Aukštąjį mokslą pasiekia tik kas ketvirtas vaikas iš nepasiturinčios šeimos

2018-10-22 16:45 Dalintis:

Moksleiviai iš mažomis pajamomis  disponuojančių šeimų aukštąjį mokslą pasiekia du kartus rečiau nei  vaikai iš likusių šeimų. Į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstoja vos 25  proc. 8 klasę lankiusių moksleivių, kilusių iš nepasiturinčių šeimų.  Aukštesnio socioekonominio statuso šeimų atžalos aukštąjį mokslą  pasiekia du kartus dažniau. Tokius skaičius atskleidžia Mokslo ir  studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atliktas tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti ar aukštasis mokslas Lietuvoje yra prieinamas.

MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas  Gintautas Jakštas teigia, kad aukštasis mokslas turėtų būti prieinamas  visiems gebantiems studijuoti, nepriklausomai nuo šeimos socialinės  padėties. „Tačiau pastebime, kad moksleiviams iš socialiai pažeidžiamų  šeimų pasirengti studijoms yra sudėtingiau. Jie kur kas rečiau įgyja  vidurinį išsilavinimą, laiko brandos egzaminus, o laikiusieji juos  išlaiko prasčiau. Tad šių moksleivių galimybės siekti aukštojo mokslo  yra ribotos“, – sako G. Jakštas. Tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad  moksleiviai, kuriems vidurinį išsilavinimą pavyksta įgyti, renkasi  pigesnes studijas, o į geriausius šalies universitetus įstoja tris  kartus rečiau nei abiturientai iš socialiai stipresnių šeimų. Tai iš  dalies lemia ir prastesnę mažomis pajamomis disponuojančių šeimų atžalų  integraciją darbo rinkoje bei vidutiniškai žemesnį darbo užmokestį  baigus studijas.

Priežastis, dėl kurių atsiranda rezultatų atotrūkis, galima skirstyti  į susijusias su švietimo sistemos veiksniais ir vaiko asmeninės  aplinkos veiksniais. Kalbėdamas apie veiksnius susijusius su švietimo  sistema, G. Jakštas akcentuoja mokyklos aplinkos svarbą. „Moksleiviai iš  žemas pajamas gaunančių šeimų dažniau lanko mokyklas, kuriose didesnė  dalis vaikų taip pat kilę iš mažiau pasiturinčių šeimų ar mokyklas,  kuriose labiau paplitęs probleminis elgesys, siūloma mažiau popamokinės  veiklos, moko mažesnė dalis mokytojų įgijusių magistro ir aukštesnį  išsilavinimą“, – sako G. Jakštas. Tarp skirtingo socialinio statuso  vaikų, kurie lankė tą pačią mokyklą, atotrūkis buvo dvigubai mažesnis.  „Tad kita nevienodus rezultatus lemiančių priežasčių grupė galėtų būti  siejama su asmenine moksleivio aplinka, motyvacija mokytis, turima  informacija apie mokymosi prasmę, gebėjimu pasirinkti aukštąją mokyklą,  studijų programą ir pan.“, – nurodo G. Jakštas. 

Galima išskirti ekonominius bei socialinius aspektus, dėl kurių  svarbu sudaryti vienodas sąlygas siekti aukštojo mokslo. „Lygių  galimybių sudarymas ekonominę naudą teikia tiek asmeniui, tiek  visuomenei. Jų užtikrinimas sudaro prielaidas maksimaliai realizuoti  talentus – aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys yra produktyvesni, dirba  aukštesnės pridėtinės vertės sektoriuose ir neša didesnę grąžą valstybės  ekonomikai. Taip pat pastebima, kad aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys  mažiau linkę nusikalsti, labiau rūpinasi savo sveikata, yra  visuomeniškai aktyvesni ir pilietiškesni“, – teigia G. Jakštas. Vis  dėlto, analitikas akcentuoja, kad aukštojo mokslo prieinamumo didinimas  neturėtų būti siejamas su kokybinių reikalavimų stojantiesiems mažinimu.

Didžiausias atotrūkis – dar viduriniame ugdyme

Tyrimas atskleidžia, kad galimybių siekti aukštojo mokslo atotrūkis  labiausiai išryškėja dar iki priėmimo į aukštąsias mokyklas. Paaugliai  iš socialiai pažeidžiamų šeimų pagal gamtamokslio raštingumo rezultatus  nuo kitų moksleivių atsilieka daugmaž pusantrų metų. Kita vertus,  pastebima, kad moksleiviai, kurių mokyklose mažiau paplitęs probleminis  elgesys, dirba aukštesnį išsilavinimą įgiję mokytojai ir yra didesnis  popamokinės veiklos prieinamumas, pasiekia geresnių mokymosi rezultatų.

Tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad kone kas trečias moksleivis iš mažas  pajamas gaunančių šeimų Lietuvoje neįgyja nei brandos atestato, nei  profesinės kvalifikacijos. Tris egzaminus (kurie būtini norint gauti  valstybės finansavimą studijoms) išlaikė ir į valstybės finansuojamas  studijas pretenduoti galėjo vos penktadalis mokinių, kilusių iš žemas  pajamas gaunančių šeimų. Tarp likusių šeimų minimalius reikalavimus  norint gauti valstybės finansavimą studijoms atitiko dvigubai daugiau –  beveik pusė – moksleivių. 

Pasak G. Jakšto, rezultatų skirtumai, lemiantys nevienodas sąlygas  siekti aukštojo išsilavinimo, pastebimi jau bendrajame ugdyme. Todėl  būtent čia bei į ankstesnes švietimo grandis turėtų būti kreipiamas  politikos formuotojų dėmesys.

„Visi mokiniai, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, turėtų  turėti galimybę įgyti kokybišką išsilavinimą“, – nurodo G. Jakštas.  Pasak analitiko, siekiant šio tikslo turėtų būti vertinama mokyklų  teikiamų paslaugų kokybė. „Nustačius, kad kokybė netenkina lūkesčių ir  įvertinus kaštus, mokiniai galėtų būti pavėžėjami iki artimiausios gerai  veikiančios mokyklos. O gerai veikiančiose mokyklose, kuriose didelę  dalį mokinių sudaro vaikai iš nepasiturinčių šeimų, galėtų būti  diegiamos papildomos priemonės – didinamas popamokinės veiklos  prieinamumas, diegiamos paskatos, siekiant pritraukti geresnius  mokytojus. Šios iniciatyvos galėtų bent jau iš dalies kompensuoti  prastesnes sąlygas mokytis namuose ar ribotas galimybes leisti vaikus į  popamokines veiklas“, – sako G. Jakštas.

Analitiko teigimu, švietimo sistema gali mažinti skirtumus, kurie  atsiranda dėl nevienodų šeimų finansinių galimybių ar skirtingos  aplinkos namuose. „Norint tai padaryti, turėtų būti vadovaujamasi  teisingumo principu – daugiau priemonių numatant labiausiai  pažeidžiamoms grupėms“, – nurodo G. Jakštas.

Pažeidžiami moksleiviai dažniau renkasi kolegijas ir silpnesnius universitetus

Moksleiviai iš mažas pajamas gaunančių šeimų  beveik taip pat dažnai kaip likusieji įstoja į studijas kolegijose.  „Studijos kolegijose paprastai reikalauja žemesnių konkursinių balų,  trunka trumpiau ir kainuoja mažiau nei universitetuose. Tačiau dažnai  šios studijos žada ir mažesnes pajamas pradėjus profesinę karjerą“, –  teigia G. Jakštas.

Į stipriausius Lietuvos universitetus socialiai pažeidžiami  moksleiviai įstoja tris kartus rečiau nei kiti. Į geriausiai QS reitinge  reitinguojamą Vilniaus universitetą moksleiviai iš nepasiturinčių šeimų  įstoja net penkis kartus rečiau negu bendramoksliai. „Taip pat galima  pastebėti, kad moksleiviai iš mažesnėmis pajamomis disponuojančių šeimų  telkėsi žemesnių konkursinių balų reikalaujančiose ir dažnai mažesnes  pajamas žadančiose programose“, – sako MOSTA analitikas.

Anot G. Jakšto, politikos formuotojai turėtų skirti daugiau dėmesio  socialinio mobilumo klausimų sprendimui. „Dėl supančios aplinkos ar  finansinių galimybių ribotumo vaikams iš socialiai pažeidžiamų šeimų  pasirengti egzaminams ar studijoms yra sunkiau nei kitiems. Švietimo  sistema prisideda prie skirtumų mažinimo, tačiau į šios problemos  sprendimą vertėtų žvelgti strategiškai, o iniciatyvas vykdyti  kryptingai“, – teigia G. Jakštas. Analitiko teigimu, socialinę atskirtį  Lietuvoje reikia pradėti mažinti nuo mokyklos.

Tyrimas atliktas naudojant Europos ekonominio bendradarbiavimo ir  plėtros organizacijos 2015 m. PISA tyrimo bei Švietimo informacinės  sistemos duomenis. Mažų pajamų šeimų asmenimis laikomi 20 proc. asmenų,  kurių socioekonominis statusas pagal PISA indeksą žemiausias arba  asmenys mokykloje gavę finansinę ar kitokią paramą (pavyzdžiui,  nemokamus pietus). Pagal tai, kad gavo finansinę paramą mažų pajamų  šeimoms priskirtini 31 proc. visų 2011-2012 m. aštuntoje klasėje  besimokiusių moksleivių. Tyrime daroma prielaida, kad įgimti polinkiai  ir gebėjimai tarp skirtingo socialinio statuso vaikų nesiskiria. 

Šaltinis: MOSTA.

Pasidalinkite savo nuomone

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Privalomi laukai pažymėti*

icon-search icon-time icon location